Nino Dzandzava
Peter Bagrov
Kartvelų kino kultūra suklestėjo dar prieš Gruzijos Demokratinės Respublikos okupaciją, kurią bolševikai įvykdė 1921-aisiais. Ikisovietinis filmų repertuaras nepasižymėjo nei gausa, nei pastoviu naujų premjerų skaičiumi, tačiau naujosios kartos režisierių, prodiuserių ir operatorių pastangos buvo išties daug žadančios. Prašmatnūs kino teatrai su nebyliesiems filmams akompanuojančiais didžiuliais orkestrais, seansai po atviru dangumi, kartvelų kino juostų platinimas Europoje ir galimybė importuoti vakarietiškus filmus kūrė atmosferą, kuri visiškai nepriminė kaimyninės Rusijos, tuo metu purtytos pilietinio karo.
Okupavę šalį, bolševikai paskyrė nemažai lėšų reorganizuoti ir institucionalizuoti filmų gamybą. Gruzijos kino industrija perėjo į sovietų rankas. 1921-aisiais įsteigtas Kino skyrius prie Liaudies švietimo komisariato. Prabėgus dvejiems metams, jo vietą užėmė valstybinė bendrovė, Gruzijoje žinoma kaip „Sakhkinmretsvi“. Sekant Rusijos pavyzdžiu, visi Gruzijos kino teatrai buvo nacionalizuoti, t. y. perduoti valdyti valstybei.
Pirmojoje 3-iojo dešimtmečio pusėje „Sakhkinmretsvi“ kliovėsi dar ikirevoliuciniu laikotarpiu kine įsitvirtinusiais žmonėmis, tačiau sektoriui ir toliau vystantis prie jo prisijungė naujų talentų. Michailas Kalatozovas, Kotė Mikaberidzė ir kiti jaunieji kūrėjai į Gruzijos kino areną žengė siekdami sukurti naują kinematografinę kalbą. Jie priešinosi tam, ką vadino „ne menu, o atgyvena“ – kinui, kuriam lemtingą įtaką darė kitos meno formos, tokios kaip teatras ar tapyba. Straipsnyje „Kino medžiagos perteikimo būdai“ M. Kalatozovas pareiškė, kad revoliucinis menas neprivalo paisyti autoritetų ir „meno pranašų“, o 1928-aisiais K. Mikaberidzė kalbėjo prieš kino industrijoje besidarbuojančius teatro režisierius bei aktorius ir pavadino juos „migruojančiais paukščiais“.
Gana liberali politika, kino sferoje vyravusi iki 3-iojo dešimtmečio pabaigos, suteikė režisieriams laisvę eksperimentuoti ir tyrinėti formalistinius išraiškos būdus. Deja, po 1928-aisiais Maskvoje sušaukto Visasąjunginės komunistų partijos posėdžio dėl kinematografinių klausimų valdžios požiūris pasikeitė. Ji siekė, kad kinas taptų prieinamesnis liaudžiai, atliktų svarbesnį vaidmenį politinio švietimo sferoje ir pritrauktų į kino teatrus darbininkus bei valstiečius. Valdininkai priminė sovietinių šalių režisieriams, kad pirmenybę privalu teikti filmo turiniui, o ne jo formai. Formalizmo pusėn skriejo aštrios kritikos strėlės – negana to, formalistinis filmas galėjo sužlugdyti režisieriaus karjerą. Dešimtys filmų buvo uždrausti arba „perkelti į archyvą“. Kai kuriuos nepatikimais laikytus asmenis valdžia pašalino iš kino sektoriaus, o kitų veiklą apribojo. Gruzijoje įsigalėjus socialistinio realizmo diktatui, o politiniam persekiojimui ir cenzūrai vis intensyvėjant, svajoti apie naujos kinematografinės kalbos vystymą tapo kaip niekad pavojinga.
Nepaisant didėjančio sovietų valdžios spaudimo, kai kurie kartvelai ir toliau ieškojo naujų kinematografinės raiškos būdų. Siko Palavandišvilis buvo vienas jų. S. Palavandišvilis – buvusi nebyliojo kino žvaigždė ir M. Kalatozovo asistentas garsiosios „Svanetijos druskos“ (Sol Svanetij, 1930) aikštelėje – Gruzijos kino arenoje užėmė ypatingą padėtį. Tarp 4-ajame dešimtmetyje Gruzijoje kūrusių režisierių žiojėjo gili praraja: vieni iš jų pažangiausias montažo ir filmavimo technikas naudojo tradicinėse etnografinėse melodramose, o kiti maištavo prieš sovietų valdžią ir leidosi į radikalius, avangardinius eksperimentus. S. Palavandišvilis priklausė abiem grupėms. Kaip garsus melodramų aktorius, jis buvo mėgstamas tradicijų puoselėtojų, bet kaip M. Kalatozovo asistentas ir S. Eizenšteino gerbėjas, būsimasis režisierius puikiai pritapo ir tarp industrijos maištininkų. Toks S. Palavandišvilio lankstumas padėjo jam sukurti juostą, suvienijusią šias dvi konkuruojančias kino mokyklas.
Pirmasis S. Palavandišvilio režisuotas filmas „Žužunos kraitis“ (Jujunas mzitevi, 1934) – tai komedija apie arkliavagius, kolūkius ir meilę. Juostoje pasakojama Vardeno (aktorius Giorgis Gabelašvilis), neturtingo valstiečio, nusprendusio susirasti pasiturinčią sužadėtinę ir pasprukti nuo vargo, istorija. Žlugus planams vesti vieną pinigingą kandidatę, Vardenas pasinaudoja savo kaimyno Galaktijono patarimu ir pamėgina nukniaukti arklį. Sėkmė jo nelydi ir šįkart: vyriškis tik per plauką išvengia mirties. Laimė, Žužuna, kita Vardeno kaimynė, padeda jam įsidarbinti pas kaimo kalvį. Herojaus gyvenimas ima pamažu taisytis...
„Žužunos kraityje“ gausu 4-ojo dešimtmečio Gruzijos kinui būdingos etnografinės egzotikos ir melodramos, tačiau S. Palavandišvilis tai interpretuoja savaip. Šiuos žanrinius elementus režisierius kruopščiai atkuria vien tam, kad vėliau juos išjuoktų – bet, priešingai nei „Svanetijos druskoje“, čia pajuoka neišaukština simbolių, spartaus kadrų kismo ar neįprastų filmavimo kampų. „Žužunos kraičio“ sėkmės paslaptis – tai visiškas tautinio ar visuomeninio, kartveliško ar rusiško patoso atsisakymas. Fizinio pobūdžio humoro čia maža, o ir pokštų bemaž nėra. Ir visgi šis filmas yra komedija – negana to, dar ir nepaprastai šmaikšti. S. Palavandišvilio juostoje vyrauja sentimentaliai ironiškas tonas. Filme jis padeda režisieriui perteikti gyvenimo absurdiškumą ir pasitelkus sveiką protą demaskuoti jo kilmę. Būtent ši unikali S. Palavandišvilio pasitelkta humoro rūšis ir išskiria „Žužunos kraitį“ iš kitų tuo pačiu laikotarpiu Gruzijoje sukurtų filmų.
„Žužunos kraičio“ suformuoti standartai tapo ilgos kartvelų komedijų eilės atspirtimi. Deja, pats S. Palavandišvilis šio stilistinio virsmo nebeišvydo. Po „Žužunos kraičio“ premjeros prabėgus vos porai mėnesių nelaimingos meilės kankinamas režisierius nusižudė. Pagrindiniame sovietų kino industrijos laikraštyje pasirodęs S. Eizenšteino sukurptas jo nekrologas tik dar kartą parodė, kokia svarbi Gruzijos avangardiniam kinui buvo S. Palavandišvilio figūra. Šiandien „Žužunos kraitis“ suteikia mums galimybę iš naujo atrasti šį unikalų režisierių, drąsiai balansavusį tarp sovietų cenzūros ir radikalios, jokių pančių nevaržomos meninės išraiškos.