Audrius Dambrauskas
1994-ųjų gegužę buvo atidarytas 50,5 kilometro ilgio Eurotunelis, sujungęs tradiciškai izoliuotą Didžiąją Britaniją su kontinentine Europa. Povandeninis tunelis greitai tapo populiaria ir pigia kelionės į Didžiąją Britaniją alternatyva, juo pasinaudojo ir ne vienas laimės ieškoti į britų salyną išvykęs mūsų tautietis. Tačiau skirtingas šalis jungiančio povandeninio tunelio idėja nebuvo nauja, žmonių fantaziją ji buvo užkariavusi gerokai anksčiau, o vaizduotės vaisiai, kaip žinia, dažnai būna gerokai įspūdingesni nei varganas žemės derlius.
Būtent drąsios ir lakios vaizduotės nestokojo 1913-aisiais išleistas vokiečių rašytojo Bernhardo Kellermanno romanas „Tunelis“ (Der Tunnel). Autorius knygoje aprašė kelis šimtus kartų ilgesnį nei Eurotunelis statinį – Atlanto vandenyno dugne išgręžtas autoriaus fantazijos tunelis sujungė Europą ir JAV. Knyga nestokojo nuotykių, taiklių ateities prognozių bei svarios socialinės kritikos, tad netrukus tapo pasauliniu bestseleriu. Lietuva nebuvo išimtis: „Prieš skaitytojo akis turima ateities technikos ir žmogaus, to žemės dulkės, sumanumo parašymai. Pats šių aprašomųjų vaizdų turinys, rišdamas skaitytoją su veikiamaisiais romano tipais, peršasi jam kaip ir jis raštui“, – 1923-ųjų knygos leidime į skaitytojus kreipėsi „Tunelio“ vertėjas į lietuvių kalbą Petras Būtėnas. Panašu, jog vertėjas buvo įsitikinęs, kad B. Kellermanno kūrinys ir idealistas jo veikėjas, tunelio statytojas Alanas, ras atgarsį ir įkvėps lietuvius.
Jis buvo teisus: tarpukariu lietuviškai išleisti dar trys skirtingi B. Kellermanno romanai, rašytojas tapo vienu populiariausių modernių užsienio autorių šalyje, tačiau pirmasis lietuvių kalba pasirodęs „Tunelis“ vis dar vertintas kaip vienas geriausių jo kūrinių. Knyga įkvėpė ir lietuvių fantazuotojus, būtent ji minima detektyvo ir fantastikos žanrų Lietuvoje pionieriaus Justino Pilyponio romano „Antrasis pasaulio tvanas“ pirmojoje dalyje (1930). Savo knygoje J. Pilyponis aprašė pasaulį XXXVII amžiuje. Pasaulį, kurį buvo nusiaubę rasių karai, kur kelionės į kosmosą ar Žemės centrą buvo įprastos, o šnipai, nuotykiai ir politinės intrigos laukė už kiekvieno kampo. Nors ir negrubiai parašyta, tačiau fantazijos J. Pilyponio knyga tikrai nestokojo – tai vienas ryškiausių tarpukario Lietuvos mokslinės fantastikos pavyzdžių. Deja, tarpukariu knyga taip ir nebuvo baigta – taurelės nevengęs autorius išleido tik dvi iš trijų knygos dalių.
Populiarus B. Kellermanno romanas netruko sulaukti ir kino studijų dėmesio. Pirmą kartą jis ekranizuotas dar 1915-aisiais. Nežinia, ar ši romano ekranizacija pasiekė Lietuvą, bet 1935-ųjų rugpjūtį šalies spauda mirgėjo kitą romano ekranizaciją liaupsinančiais epitetais: „Geriausia filma visame kinematografijos gyvenime. TUNELIS. Pagal visame pasaulyje pagarsėjusį Bernhardo Kellermanno romaną. Toje filmoje viskas dar niekuomet nematyta“, „Mūsų amžiaus kūrybos vainikas“, „Sensaciškiausia šios gadynės filma“, „Didybės ir galybės filma“ ir pan.
Taip buvo reklamuotas 1933 metais Vokietijoje sukurtas filmas „Tunelis“ (Der Tunnel, rež. Curtis Bernhardt). Nors filmo reklama mirgėjo skambiomis frazėmis, tačiau nepanašu, jog filmo sėkme perdėm tikėjo patys jo demonstruotojai. Skambūs pareiškimai apie „sensaciškiausius gadynės filmus“ buvo Lietuvos kino teatrų savininkų kasdienybė, o realybė rodė, kad filmo premjerai parinkta netinkama data. Tarpukario Lietuvoje dar neegzistavo vasaros blockbusterių fenomenas (nors, reikia pripažinti, „Tunelis“ šiandien tam puikiai tiktų), dauguma miestiečių vasaras leido užmiršę kino ekranus, tad juose rodyti senesni, pigesni ar jau matyti filmai. Geresnių filmų premjeroms saugotos vėlyvesnio rudens datos ar žiemos šventės. Tad „Tunelis“ Lietuvoje rodytas neilgai, o ir vasarojantys kino apžvalgininkai apie filmą nepaliko savo nuomonių.
Visgi 1933-aisiais sukurta romano ekranizacija buvo verta didesnio lietuvių dėmesio. Nors kurtas jau nacistinėje Vokietijoje, filmas dar alsavo Veimaro respublikoje išgarsėjusių tokių mokslinės fantastikos kino kūrinių kaip Fritzo Lango „Metropolis“ (1927) ar „Moteris mėnulyje“ (Frau im Mond, 1929) dvasia. Filme netrūko kvapą gniaužiančių masinių scenų ir įspūdingos scenografijos pavyzdžių. Vis dėlto filmas žymėjo ir Vokietijoje į valdžią atėjusio nacionalsocialistinio režimo realijas. Tai buvo vienas paskutinių nacistinėje Vokietijoje sukurtų mokslinės fantastikos filmų. Totalitarinė nacių ideologija turėjo savo ateities viziją ir netoleravo kitų fantastinių vaizdinių. Kaip pastebėjo kinotyrininkė Sabine Hake, 1932–1934 metais Vokietijoje kurti mokslinės fantastikos filmai („F. P. 1 neatsiliepia“ (F.P.1 antwortet nicht, rež. Karl Hartl, 1932), „Tunelis“ (Der Tunnel, 1933, rež. Curtis Bernhardt), „Auksas“ (Gold, 1934, rež. Karl Hartl) kalbėjo apie globaliems, tarptautiniams projektams kylančias (ar jų keliamas) grėsmes ir pavojus. Na, o paskutinis nacistinės Vokietijos sci-fi filmas „Auksas“ pateikė ir atsaką, kaip išvengti tokių pavojų – griežtą nacionalizmą, užsisklęsti savo valstybėje ir rūpintis tik savo tautiečiais[1].
Su radikaliu nacionalizmu ir vokiečių tautos išaukštinimu netrukus teko artimiau susipažinti ir filmo „Tunelis“ kūrybinei grupei. Nors filmas dar buvo kurtas dviejų versijų – vokiečių (su aktoriumi Paulu Hartmannu) ir prancūzų (pagrindinį vaidmenį atliko Jeanas Gabin) – ir jas abi režisavo C. Bernhardtas, tačiau žydų kilmės režisierius Vokietijoje greitai tapo nepageidaujamas ir tais pačiais 1933-aisiais paliko šalį. Žydų kilmės filmo scenaristo Hermanno Kosterlitzo pavardė vokiškoje filmo versijoje buvo pakeista pseudonimu, o scenaristas taip pat bėgo iš šalies. Nors po metų pasirodęs „Auksas“ taip pat išleistas vokiškos ir prancūziškos versijos, tokia praktika Vokietijoje netrukus pasidarė reta. Veikiausiai Lietuvoje vokiškas „Tunelis“ plačiau nerodytas taip pat dėl nacionalsocializmo sukeltų problemų – filmas šalį pasiekė po neseniai vykusio Klaipėdos nacionalsocialistų teismo, Lietuvos ir Vokietijos santykiai buvo įtempti, o visuomenėje vyravo priešiškas požiūris į ilgai kino ekranuose dominavusią vokišką kino produkciją. Neabejotina, kad prancūziška filmo versija šalyje būtų sulaukusi labiau filmo vertos premjeros.
Nors nacistinė Vokietija užsisklendė nuo pasaulio, kinas išliko tarptautine masinės komunikacijos priemone ir vokiškas „Tunelis“ gyveno globaliai. 1935-aisiais vienas produktyviausių Didžiosios Britanijos režisierių Maurice’as Elvey sukūrė kitą romano adaptaciją – britišką „Tunelį“ (The Tunnel). Šis filmas buvo visiškai nauja romano interpretacija, bet režisierius panaudojo nemažai kadrų ir iš anksčiau pasirodžiusios vokiškos versijos. Vokiečių filmą buvo galima perskaityti kaip siekį atsiriboti nuo kitų valstybių, o Europoje kylančios naujo karo grėsmės akivaizdoje kurtas britų filmas akcentavo JAV ir Didžiosios Britanijos tarptautinio bendradarbiavimo būtinybę. Tarpukario Lietuvoje šis filmas taip ir nebuvo parodytas, istorinę neteisybę atkuria ir filmo premjerą šalyje skelbia ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ komanda.
Šviežio aktualumo ir naujų kontekstų M. Elvey režisuotam filmui šiandien sočiai prideda jau Didžiojoje Britanijoje kilęs noras užsidaryti nuo išorės pasaulio – „Brexit“. Kokia B. Kellermanno „Tunelio“ ekranizacija taps šio politinio įvykio fone – skirianti ar jungianti?
[1] Sabine Hake, Popular Cinema of the Third Reich, Austin: University of Texas Press, 2001, p. 51–58.