„Chemi bebia“, rež. Kote Mikaberidze, 1929
Nino Dzandzava
Kotė Mikaberidzė – būsimasis „Mano močiutės“ režisierius, kuris lig tol daugumai gruzinų buvo pažįstamas kaip aktorius, Gruzijos kino archyvuose scenaristu pirmąkart pavadintas 1928-aisiais. Tuo metu jis kūrė scenarijų trumpametražei dokumentikai, kurią ketino pavadinti „Derliumi“. Sovietinėje Gruzijoje tokios dokumentikos dar buvo žinomos kaip „kultūriniai filmai“: jų turinys buvo edukacinis ar mokomasis, o temos siejosi su higiena, kolektyvizacija, žemės ūkiu, industrializacija, sveikata ir darbo sauga. Rengdama 1928–1933 metų penkmečio planą, „Sakhkinmretsvi“ – valstybei priklausiusi bendrovė, kuri 1923-aisiais užėmė Gruzijos Kino skyriaus vietą – įsakė režisieriams tokių filmų pastatyti kuo daugiau. Šį sprendimą nulėmė ideologinės paskatos, slypėjusios už daugumos tuomečių „kultūrinių filmų“. Pasitelkusi šį žanrą, valdžia siekė įtikinti kartvelus, kad senieji papročiai modernioms sovietinėms tautoms tik kenkia, kad Gruzijos kalnų gyventojai yra viskuo aprūpinti, kad šalis aktyviai vysto infrastruktūros projektus ir panašiai. Nors savo dokumentikoje K. Mikaberidzė ketino pasitelkti animaciją ir pažangius kinematografinius Dzigos Vertovo principus, galima drąsiai teigti, kad scenaristas „Derlių“ įsivaizdavo kaip kompromisą, o ne kaip drąsų kūrybinės komandos eksperimentą.
1929-aisiais Gruzijos kino teatrus pasiekusi ir K. Mikaberidzės vizitine kortele tapusi „Mano močiutė“ – tikra „Derliaus“ priešingybė. Nieko panašaus kartvelų kino industrijoje nebuvo nei prieš šio filmo premjerą, nei po jos. Filmo stilius kardinaliai skiriasi ir nuo kitų Gruzijos nebyliojo kino juostų, taip pat ir tų, kuriose vaidino pats K. Mikaberidzė. „Mano močiutės“ pasakojama istorija skamba šitaip: sovietinio biuro darbuotojas, kurį vaidina aktorius Aleksandras Takaishvilis, yra netikėtai atleidžiamas. Kartu su šilta vietele jis gali prarasti ir šeimą: žmona ima grasinti skyrybomis. Vyras netrunka suprasti, kad darbą jis susigrąžins tik radęs įtakingą globėją. Prasideda kruvina kova už išlikimą žiaurios konkurencijos persmelktoje aplinkoje. Staiga paaiškėja, kad didžiulės vyriškio pastangos tik dar labiau atskiria jį nuo sistemos. Jis tampa jai nepriimtinas. Filmo herojus – lyg vaikas, niekaip negalintis perprasti sovietinę tvarką į priekį varančio mechanizmo. Scena, kai žiūrovai stebi lopšyje besisūpuojantį A. Takaishvilio personažą, puikiai perteikia herojaus infantilumą ir vaikišką neviltį.
Gana revoliucingas yra jau filmo siužetas, pagrindinį veikėją paverčiantis mažyte didžiulės sovietų mašinos dalele, tačiau radikalumu jam nenusileidžia ir „Mano močiutės“ stilistika. 1928-aisiais žurnale „Sovietų ekranas“ pasirodė straipsnis, kuriame K. Mikaberidzė pabrėžė, kaip svarbu išlaisvinti kiną iš teatro ir literatūros įtakos. „Mano močiutė“ tapo jo įsitikinimų išbandymu. K. Mikaberidzės ir Giorgio Mdivanio sukurtas scenarijus padeda filmui nusimesti literatūros pančius. Juostoje gausu teksto, bet dialogų – itin nedaug. Rašytinė informacija pateikiama ne tik filmo intertitruose, bet ir ant sienų, plakatų, biurų darbuotojų durų ar laikraščių puslapiuose. Šie užrašai atspindi sovietinei ideologijai būdingą šūkių, nurodymų ir instrukcijų maniją. „Mano močiutėje“ šie vaizdiniai tekstai svarba nenusileidžia kinematografiniams vaizdiniams.
Pavertęs rašytinį žodį neatskiriama „Mano močiutės“ išraiškos dalimi ir atsispyręs pagundai imituoti literatūrą ar primesti filmui rašto kultūrą, K. Mikaberidzė atrado naują būdą pasitelkti literatūrą kine. Gruzijoje to dar niekas nebuvo padaręs. Objektu virtęs žodis išlaisvinamas iš sąstingio. Jis ima judėti kartu su žmonėmis ir daiktais. Į judesio sūkurį įsitraukia ir lėlės, baldai, laiškai bei bronzinės figūrėlės. Suakmenėjusi statula staiga atgyja ir nuskuodžia laiptais. Prisiekęs romantikas nusižudo, o paskui kilsteli kojas, kad padėtų kolegoms išnešti jo kūną. Šie nesuderinami pasauliai vienas kitą papildo. Jie egzistuoja greta kits kito: negyva yra gyva, gyva yra negyva, nepajudinama juda ir atvirkščiai. Rodos, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis – visai kaip „Mano močiutės“ filmavimo aikštelės. Sistema pakriko. Ji nebefunkcionuoja. Tvarką privalu atkurti... bet ar tikrai?
K. Mikaberidzės filmo žanras – satyrinė komedija, tačiau „Mano močiutė“ žiūrovus geba ir nuliūdinti. A. Takaishvilio vaidinamas personažas nėra vien tik komiškas. Žiūrovai neskatinami jo teisti: stebėdami vyro tapsmą atstumtuoju, jie ima jo gailėtis. Nepaisant to, filmas nepasiduoda tragizmui ar visiškam pesimizmui. Net ir beviltiškiausiose scenose K. Mikaberidzė pasitelkia humorą ir neleidžia sielvartui užvaldyti herojaus.
Deja, net humoras ir satyra neapsaugojo filmo nuo sovietų cenzūros. Statydamas juostą, K. Mikaberidzė nusidėjo bent dukart. Pirma, režisierius apnuogino biurokratinę sistemą, paremtą protekcionizmu ir nebesugebančią veiksmingai funkcionuoti, o „Mano močiutėje“ ją pateikė kaip visos sovietinės realybės prototipą. Antra, jis pasitelkė itin neįprastą prieigą prie filmo medžiagos. 1930-aisiais, SSRS Centriniam repertuarų komitetui įvertinus „Mano močiutę“, filmas buvo paskelbtas „akivaizdžiai antisovietine juosta, kurios piešiamas biurokratijos paveikslas nuteikia žiūrovą prieš Tarybų Sąjungos vyriausybę“. Remdamasis šia išvada, komitetas uždraudė jį rodyti sovietų kino teatruose.
„Mano močiutė“ į Gruzijos kino teatrus grįžo tik 1967-aisiais, po draudimo prabėgus beveik keturiasdešimčiai metų. 1977-aisiais, K. Mikaberidzei jau mirus, režisierė Leila Gordeladzė restauravo filmą, o kompozitorius Olegas Karavaichukas sukūrė jam garso takelį. Po ilgų sovietinės cenzūros metų atgimęs K. Mikaberidzės šedevras pagaliau suteikia šiandienos žiūrovams galimybę ir vėl pasinerti į užburiantį, įmantrų ir visiškai unikalų „Mano močiutės“ pasaulį.