Audrius Dambrauskas
Kino filmai leidžia nukeliauti į tolimiausius kraštus ir susipažinti su viso pasaulio žmonėmis. Tai itin akivaizdu buvo XX amžiaus pirmoje pusėje – laikais, kai internetas ar televizija buvo dar tik fantastika. Net mažytėje Lietuvoje kinas tuo metu buvo vartai į platesnį pasaulį: „Afrika – paslaptingiausias kontinentas, tačiau jis mums paslapčių nebeturi. Kino dėka išvažinėjome ją ištisai ir išilgai“, – 1936-aisiais teigta laikraščio „Sekmadienis“ straipsnyje, toliau vardinant Lietuvoje demonstruotus kino filmus, kuriuose buvo naudoti Afrikoje filmuoti kadrai: „Trader Horn“, „Atlantida“, „Bozambo“, „Nagann“, „Tarzanas“.
Vis dėlto kinas taip pat ir iliuzijų bei apgaulės menas, o dargi ir rimta verslo šaka. Tad tikriausiai nesumeluosime sakydami, kad realaus Afrikos gyvenimo minėti filmai nei reprezentavo, nei turėjo tikslų tai daryti. Daugiausia baltaodžių apie Afriką kurti filmai buvo kupini stereotipų, kuriuos su malonumu pirkdavo didesnę perkamąją galią taip pat turinti baltaodė publika. Afrika, filmuose pasirodę afrikiečiai ar afroamerikiečiai aktoriai čia dažniausiai likdavo nuskriausti – jie buvo tik įrankis studijos prodiuserių verslo interesams patenkinti.
Tokios neteisybės atgarsiai buvo matyti net Lietuvoje. Štai 1923-iaisiais šalyje buvo rodomas klasikinis režisieriaus D. W. Griffitho filmas „Tautos gimimas“ (Birth of the Nation, 1915). Rasistiniame filme juodaodžiai (daugumą jų vaidino juodai veidą išsidažę baltaodžiai aktoriai) rodyti neigiamoje šviesoje – kaip kvaili, seksualiai agresyvūs (prieš baltaodes moteris), filme išaukštintas juodukus „į vietą“ pastatantis Kukluksklanas, filmas iš dalies prisidėjo ir prie šios organizacijos atgimimo JAV. Nors net Lietuvoje pastebėta, kad filmas itin neigiamai atvaizdavo afroamerikiečius: „Nuošaliai pasakius kuone visa pjesa eina juodųjų nenaudai“, – teigė „Lietuvos žinių“ korespondentas. Vis dėlto Kauno kino teatrų savininkai, norėdami išreklamuoti filmą ir pritraukti daugiau publikos, „paleido po miestą jodinėti baltais žirgais raitelių baltomis drobulėmis apsisiautusių“...
Neteisybės, dviprasmiškų situacijų ir kompromisų kupina ir pirmosios afroamerikiečių kilmės kino žvaigždės Paulo Leroy’aus Robesono (1898–1976) karjera. Ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“ šiemet galima susipažinti su dviem šio aktoriaus filmais: „Kūnas ir siela“ (Body and Soul, rež. Oscar Micheaux, 1925) ir „Imperatorius Džounsas“ (The Emperor Jones, rež. Dudley Murphey, 1933).
Tuo metu, kai JAV ekranuose pasirodė „Tautos gimimas“, jaunas ir gabus Paulas Robesonas kaip tik laimėjo stipendiją ir įstojo į Rutgerso universitetą Naujajame Džersyje. Jis buvo trečiasis afroamerikietis, įstojęs į šią prestižinę mokyklą, ir vienintelis juodaodis tarp tuo metu čia studijavusių apie 1000 studentų – neblogas pasiekimas iš vergovės pabėgusio pastoriaus sūnui. Universitete pasižymėjo ne tik įspūdingais sportiniais (amerikietiškasis futbolas), bet ir moksliniais pasiekimais (anglų literatūra), oratoriaus talentu. Baigęs universitetą ruošėsi teisininko veiklai, tačiau kuo toliau, tuo labiau pasidavė scenos rampų šviesai – pirma pavadavo kelis dainininkus miuziklų pasirodymuose (pasirodo, turėjo puikų bosą!), o vėliau ėmėsi ir draminių vaidmenų. Remiamas žmonos galiausiai ryžosi teisę mesti dėl aktoriaus ir dainininko karjeros – gal ir neblogai, nors ir šou versle netrūko rasizmo. Vis dėlto jis tikrai nebuvo toks gajus kaip teisėje, kur net stenografistės į akis galėdavo išpyškinti, kad juodaodžio (dažniau vartojo kiek kitą terminą...) teisininko kalbų jos nestenografuos.
Filmas „Kūnas ir siela“ – Paulo Robesono vaidybinis debiutas kine. Nors Robesonas laikomas pirmąja afroamerikiečių kilmės kino žvaigžde Holivude, jis tikrai nebuvo pirmasis juodaodis aktorius, nusifilmavęs kino filme. Jau nuo XX amžiaus pradžios JAV kurti kino filmai skirti būtent tautinėms šalies mažumoms, visų pirma, bet ne tik, afroamerikiečiams. Tai vadinamieji „rasės filmai“ (race film). Nors nukreipti į kažkurią iš tautinių šalies mažumų, tačiau dažniausiai ir šie filmai buvo kuriami baltiesiems verslininkams priklausiusiose bendrovėse, režisuoti baltaodžių režisierių. Visgi šiuose filmuose dažniau galėjai pamatyti vaidinančius tikrus juodaodžius Amerikos talentus, o ne suodinus baltaodžius, kaip tuomet buvo įprasta didesniuose JAV kino ir teatro pastatymuose. Ilgainiui rasės filmų kūrimo ėmėsi ir patys juodaodžiai, pionierius tarp jų – filmo „Kūnas ir siela“ režisierius, scenaristas ir prodiuseris Oscaras Micheaux (1884–1951).
Oscaras Micheaux pelnytai laikomas pirmuoju afroamerikiečių kilmės kino režisieriumi, itin produktyvaus režisieriaus karjeroje – net 44 filmai. Debiutavęs 1919-aisiais, Micheaux savo filmais, ypač antruoju „Mūsų vartuose“ (Within our Gates, 1920), kūrė tam tikrą atsvarą rasistiniam „Tautos gimimo“ naratyvui. „Kūnas ir siela“ buvo jau 11-asis režisieriaus sukurtas rasės filmas.
„Kūnas ir siela“ filmuotas gausiai juodaodžių apgyvendintame Niujorko priemiestyje Bronkse, kuris filme turėjo atstoti nedidelį juodaodžių dominuojamą miestelį Džordžijos valstijoje Pietuose. Ankstesniuose savo filmuose režisierius neretai siekdavo vaizduoti teigiamus, sektinus juodaodžių veikėjų paveikslus, o šiame kūrinyje jis norėjo pavaizduoti visą gyvenimo spalvų spektrą, tikrą ir nesumeluotą dramą. Kino debiutantui Paului Robesonui čia teko dvigubas vaidmuo: pagrindinis filmo niekšo – pastoriumi apsimetančio pabėgėlio iš kalėjimo Izajos Dženkinso ir gerokai mažesnis, nekalto ir drovaus apsimetėlio pastoriaus brolio Silvestro vaidmuo. Jis nori vesti jauną, gražią merginą Izabelą (akt. Julia Theresa Russell), bet tam prieštarauja Izabelos mama (akt. Mercedes Gilbert), kuri nori, jog jos dukra tekėtų už pastoriaus Dženkinso – mamos akyse šis yra tikras šventumo įsikūnijimas...
Vizualiai „Kūnas ir siela“ nestebina net ir XX amžiaus trečiojo dešimtmečio filmų kontekste: statiška kamera, dominuojantys vidutiniai planai, elementarios montažo technikos. Režisieriui perdėtai eksperimentuoti neleido itin mažas filmo biudžetas – taupytas kiekvienas juostos kadras. Žinant tai, dar labiau stebina Paulo Robesono aktorinis debiutas kine. Laikais, kai perdėtas teatrališkumas ir pantomima kine nebuvo kasdienybė, Robesono sukurti vaidmenys filme „Kūnas ir siela“ tiesiog alsuoja natūralumu. Stebėtina, kad šiuos vaidmenis atliko aktorius, niekad profesionaliai nesimokęs aktorystės meno, filme, kurį sudaro praktiškai vien pirmieji dubliai!
Natūralumas būdingas ir visai Oscaro Micheaux juostai – smarkiai varžomas finansinių sunkumų autorius vis dėlto buvo laisvas nuo to meto Holivudo normų ir šablonų. Tiesa, ši laisvė turėjo savo kainą – rasės filmai, tokie kaip „Kūnas ir siela“, dažniausiai rodyti nedideliuose, tautinių mažumų dominuojamų rajonų kino teatruose. Jų matomumas ir finansinė sėkmė buvo gana riboti, o ir dėl jų tekdavo pakovoti. Štai norint, kad „Kūnas ir siela“ pasiektų daugiau kino teatrų, filmo pabaiga taip pat buvo koreguota, mat kai kas piktinosi (apsimetėlio!) dvasininko portretu filme.
Vis dėlto jei Paulas Robesonas būtų vaidinęs tik „getams“ skirtuose rasės filmuose, jis šiandien nebūtų vadinamas pirmąja afroamerikiečių kilmės Holivudo žvaigžde. Paradoksalu, tačiau kad sulauktų tokio titulo, jam teko daryti kompromisus ne tik su Holivudo studijų rykliais, bet ir su savo sąžine.
Dar filmuojant „Kūnas ir siela“ filmo režisierius Oscaras Micheaux traukdavo Paulą Robesoną per dantį, jog šis teatro scenoje vaidina rasinių stereotipų pilnas baltųjų autorių parašytas pjeses. Vienas iš to meto Robesono vaidmenų teatre – imperatorius Džounsas pagal to paties pavadinimo JAV autoriaus, Nobelio literatūros premijos laureato Eugene’o O’Neillo pjesę (1920). Pagal šią pjesę sukurtas režisieriaus Dudley Murphey filmas (The Emperor Jones, 1933) – antras ryškesnis Paulo Robesono vaidmuo kine. Per aštuonerius metus tarp „Kūno ir sielos“ ir „Imperatoriaus Džounso“ Paulas Robesonas nusifilmavo tik dviejuose kituose filmuose – vienas trumpo metro, kitas eksperimentinis; abu platesnės publikos nepasiekė. O „United Artists“ (ironiška, kad vienas šios studijos įkūrėjų – tas pats „Tautos gimimo“ režisierius D. W. Griffithas) platinamas „Imperatorius Džounsas“ pasiekė visus didžiuosius JAV ir Europos kino teatrus. Paulo Robesono vaidmuo šiame filme laikomas pirmuoju pagrindiniu afroamerikiečio vaidmeniu didelėje Holivudo kino produkcijoje.
Paulas Robesonas filme vaidino Brutą Džounsą. Filmo pradžioje Brutui sekasi neblogai – jis ką tik gavo traukinio palydovo darbą, tad turi stabilias, tam metui nemažas pajamas. Tačiau bloga kompanija veda į nusikaltimą, šis – į kalėjimą. Pabėgęs iš kalėjimo Džounsas atsiduria vietinio diktatoriaus valdomoje Karibų saloje, bet netrukus jis jau pats imasi valdyti salą ir paskelbia save imperatoriumi Džounsu.
Neretas JAV laikraštis ar žurnalas Paulo Robesono vaidmenį „Imperatoriuje Džounse“ įvardino kaip aktoriaus debiutą kine. „Kūnas ir siela“ ar kiti rasės filmai didžiųjų žiniasklaidos priemonių reporteriams buvo nepažįstamas pasaulis. Vargu ar Paulas Robesonas taip pat būtų gavęs šį vaidmenį, jei ne jo teatrinė karjera Didžiojoje Britanijoje, tuo metu tapusioje pagrindine atlikėjo darbo vieta. Nors Senajame žemyne taip pat netrūko rasinės netolerancijos, tačiau darbuotis čia buvo lengviau – Londone Otelą Robesonas vaidino tuomet, kai Brodvėjuje nė nesvajota, jog juodaodis aktorius galėtų atlikti pagrindinius vaidmenis kartu su baltaodžiais; tuo tarpu Prancūzijoje jau buvo sukami filmai, kuriuose pagrindinius vaidmenis atlikdavo juodaodė aktorė ir šokėja Josephine Baker.
Už vaidmenį filme Robesonas gavo tikrą žvaigždės atlyginimą – 5000 dolerių per savaitę, kitus priedus. Nors ekrane sukurtas autoritetus niekinančio, savarankiško juodaodžio galiūno personažas buvo tikrai išimtinis to meto Holivude, tačiau ir kartus – vergo sūnus Paulas Robesonas filme pats tampa vergvaldžiu, išnaudojančiu juodaodžius...
Panašių disonansų kupini ir vėlesni Paulo Robesono filmai. Štai prieš filmuojant ir tarpukario Lietuvos ekranuose rodytą filmą „Bozambo“ (Sanders of the River, rež. Zoltan Korda, 1935) aktorius buvo užtikrintas, kad filme bus pagarbiai parodytas Afrikos genčių gyvenimas, jų papročiai. Deja, bet filmas tiesmukai šlovino Didžiosios Britanijos kolonijinę politiką Afrikoje ir buvo visiškas stereotipų rinkinys: „Laukinis Afrikos veidas. Juodųjų kova su baltaisiais“, – skelbė filmo reklama Lietuvoje.
Tokios patirtys iš dalies lėmė ne kartą Paulo Robesono garsiai išreikštą nepasitenkinimą kino industrija ir gana trumpą atlikėjo vaidmenų kine sąrašą – studijoms jis neretai keldavo tuo metu neįsivaizduojamus reikalavimus, pavyzdžiui, norėdavo pats tvirtinti galutinį filmo variantą! O kur dar aktoriaus karjerai nepadėjusios politinės kontroversijos – „popierinės“ tautų lygybės Sovietų Sąjungoje aukštinimas ir t. t. Bet visa tai buvo vėliau, jau po „Imperatoriaus Džounso“.
Tuo tarpu Paulo Robesono žvaigždė žibėjo, žibėjo net Lietuvoje, kur britų kolonializmą garbinančio filmo pavadinime dingo kolonijos administratoriaus Sanderso pavardė, o ją pakeitė tikroji filmo žvaigždė – Paulo Robesono suvaidintas juodaodžių genties vadas Bozambo. Nors labai skirtinguose ir skirtingoms publikoms skirtuose, tačiau žiba ši žvaigždė ir dviejuose festivalio „Pirmoji banga“ filmuose – „Kūnas ir siela“ ir „Imperatorius Džounsas“.