Lina Kaminskaitė-Jančorienė
Filmo siužetas mus nukelia į Meksikos provinciją, kur pagrindinė herojė Rosario po mylimojo išdavystės ir tėvo mirties, bėgdama nuo apkalbų ir vietos vyrų aistrų, atsiduria Verakruse. Čia dirbdama prostitute sutinka sau mielą žmogų, bet po aistringos drauge praleistos nakties paaiškėja, kad jis – prieš daugelį metų namus palikęs brolis. Filmas – Guy de Maupassant’o kūrinio ekranizacija, kurioje dėmesys skiriamas negailestingose socialinėse aplinkybėse atsidūrusiai moteriai, priklausomai nuo vyrų ir jų poreikių. Antai santykiuose be santuokos pasmerkiamas ne ją išdavęs vyras, o ji; gyvi tėvai – tai socialinės apsaugos garantas, o jiems išėjus moteris stumiama į jos geidžiančių vyrų glėbį. Net ir tada, kai Rosario pati pasirenka, su kuo ir kada būti, ji vėl negailestingai nubaudžiama – nepakeliama incesto našta pastūmėja ją į savižudybę.
Visa tai lyg ir sufleruotų, jog filmas yra patriarchalinių vertybių vadovėlis, kurio puslapiuose pagrindinis vaidmuo atitenka nuo aplinkybių priklausomai aukai – moteriai. Nors moters viktimizacija čia užima centrinę vietą ir šiuolaikinei žiūrovei ir žiūrovui gali kelti dviprasmiškų minčių, vertinant anuometinį Meksikos kontekstą svarbu tai, jog negailint kritikos nusistovėjusioms socialinėms normoms pagrindinis dėmesys skiriamas moteriai ir jos išgyvenimams. Filmas laikomas fundamentaliu Meksikos kino žanro cabaretera pavyzdžiu, kuriame įtvirtinami pagrindiniai šio žanro tropai: mačizmo, įsigalėjusių vyriškumo normų kritika ir moterų išnaudojimo aplinkybių reprezentacija.
Filmas svarbus dar ir tuo, kad tapo pagrindinės aktorės Andreos Palmos (1903–1987) tramplinu į kino žvaigždyną. Ji laikoma pirmąja Meksikos kino žvaigžde, kūrusia svarbiausius, įsimintiniausius moterų vaidmenis Meksikos kino istorijoje.
Kaip jau buvo minėta, „Moteris iš uosto“ pasirodo pereinamuoju laikotarpiu, kai Meksikos nacionalinio kino modelio ieškojimai išgyveno krizę, susijusią ir su Holivudo kino raida. Garsinio kino įsitvirtinimas komplikavo nebyliojo kino universalumą – galimybę tam pačiam filmui būti parodytam bet kurioje šalyje nepaisant kalbinių skirtumų. Holivudo kino studijos, siekdamos neprarasti įsisiūbuojančio dominavimo ir auditorijų, su garsu atsiradusius iššūkius (kalba, dialogai, balso intonacijos) sprendė kurdamos kelias to paties filmo versijas skirtingomis kalbomis. Taip gimė to paties siužeto skirtingų aktorių atliekamos vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbų kultūroms skirtos kinematografinės versijos. Meksikoje įsikūrė Holivudo kino studija, kurioje kurti filmai ispanų kalba. Kino istorikai įsitikinę, kad šis posūkis Meksikos kino raidai buvo esminis. Antroje 4-ojo dešimtmečio pusėje Meksikos kino industrija tapo labiausiai technologiškai išsivysčiusia Pietų Amerikoje: radosi ne tik garso technologijų, bet ir ištisa nauja kino profesionalų karta, išugdyta holivudinio kino gamybos procesų.
„Moteris iš uosto“ pasirodo šių procesų išvakarėse, kai išbandydamas garsinio kino galimybes filmas vis dar rėmėsi nebyliojo kino estetika. Todėl jame justi manieringos intonacijos, pabrėžtinai artikuliuojami tekstai, išraiškingos veido mimikos, plastiški gestai. Filmo šviesotamsos apšvietimas, aštrūs rakursai dažnai siejami su vokiečių ekspresionizmu. Kiti tyrinėtojai įsitikinę, kad filmas labiau paveiktas prancūzų nebyliojo kino – tas matyti ne tik per pagrindinio veiksmo vietos – uosto – pasirinkimą, bet ir natūralios aplinkos mizanscenose, iš komplikuotų, tragiškų charakterių. Dar kiti įžvelgia sąsajų su sovietiniu kinu: filmo pradžioje atsiveriančios natūralios gamtos erdvės siejamos su Oleksandro Dovženkos „Žeme“ (Zemlia, 1930), įspūdingos masinės, dokumentalią realybę cituojančios karnavalo ir laidotuvių scenos – su Sergejaus Eizenšteino „Tegyvuoja Meksika!“ (¡Que viva México!, 1931, nebaigtas), o melancholiškos, melodingos scenos, kuriose pagrindinės herojės Rosario įvaizdis lygintinas su Marlene Dietrich – nuoroda į Josefo von Sternbergo „Žydrąjį angelą“ (The Blue Angel, 1930). Be jokios abejonės, stilistinę filmo sintezę ir daugiaplaniškumą galėjo nulemti ir atvira, universali režisieriaus asmenybė.
Arkadijus Boytleris (1895–1965) – rusų kilmės teatro režisierius ir aktorius, žinomas komikas, dirbęs su tokiais teatro kūrėjais kaip Konstantinas Stanislavskis ir Vsevolodas Mejerholdas, filmų kūrimo ėmėsi dar ikirevoliucinėje Rusijoje. Po politinio perversmo emigravo į Vokietiją, čia režisavo spektaklius ir trumpus filmus, paskui iškeliavo į Čilę ir galiausiai apsistojo Meksikoje. Vieni biografai įsitikinę, kad A. Boytleris Pietų Amerikoje atsidūrė sekdamas prodiuserių kvietimą režisuoti filmus, kiti mano, kad tam įtakos turėjo kito režisieriaus S. Eizenšteino filmo „Tegyvuoja Meksika!“ darbai Meksikoje, mat A. Boytleris vaidino nebaigtame epe.
A. Boytlerio indėlis į Meksikos kiną neabejotinai svarbus, o „Moteris iš uosto“ pelnytai laikoma viena įdomiausių ankstyvojo garsinio kino juostų. Liūliuojančio uosto laivų kadrai, melancholišku Linos Boytler balsu atliekama daina, elegantiškas, grakštus A. Palmos siluetas – filmo vaizdai ir garsai, įsirėžiantys ilgam.