Živilė Pipinytė
Fritzo Lango filmas „M“ prasideda vaikų skaičiuote. Ji apie Juodąjį žmogų, kuris „sumals tave į kotletus“. Skaičiuotė – autentiška miesto folkloro dalis, o Juodasis žmogus (Schwarzmann) – vaikų vaizduotės perkurtos realios, masinę vokiečių vaizduotę žadinusios 3-iojo dešimtmečio pabaisos, serijiniai žudikai. Pirmiausia tai „Hanoverio mėsininku“ pramintas Fritzas Haarmannas, kuris, kaip ir Georgas Karlas Grossmannas ar Karlas Denke, prekiavo savo aukų mėsa, gamino iš jų muilą bei galanterijos prekes, ir, žinoma, „M“ žudiko Hanso Bekerto prototipu vadinamas „Diuseldorfo vampyras“ Peteris Kürtenas.
Pirmojo pasaulinio karo ir milžiniškos infliacijos iškankintą Vokietiją užliejo nusikaltimų banga. Spauda rašė apie vis naujus seksualinių nusikaltimų, pedofilijos, kanibalizmo atvejus. Monografijos apie „M“ autorius Antonas Kaesas teigia, kad filmas perteikia „karštligišką ir sprogstamą Vokietijos, dveji metai prieš Hitleriui ateinant į valdžią, atmosferą. <...> Linčo teismo ištroškusios minios ir ginkluoti būriai atvirai medžiojo žmones, siekdami įbauginti politinius priešininkus ir skleisdami terorą. Dienraščiai kasdien buvo pilni reportažų apie prievartinius, dažnai pasibaigusius mirtimi, susidūrimus ir užpuolimus.“
Prisimindamas „M“ atsiradimo aplinkybes, režisierius (scenarijų F. Langas parašė kartu su Thea Von Harbou) yra sakęs, kad norėjo sukurti filmą, kurį būtų galima pavadinti laiko veidrodžiu (Zeitspiegel). Matyt, neatsitiktinai būsimas Hitlerio propagandos ir kinematografijos ministras Josephas Goebbelsas dienoraštyje 1931 metų gegužės 21 dieną rašė: „Vakare su Magda žiūrėjome Fritzo Lango filmą „M“. Pasakiškas! Prieš humanitarišką jausmingumą! Už mirties bausmę! Gerai padarytas. Kada nors Langas bus mūsų režisierius.“ Susižavėjimas nesutrukdė 1934 m. J. Goebbelsui filmą uždrausti. Tiesa, F. Langas tada jau buvo emigravęs.
„M“ rodo masinę psichozę, kurią mieste sukelia vaikų žudikas Bekertas. Jį meistriškai suvaidino Peteris Lorre, vėliau taip pat priverstas emigruoti. Psichozę ir įtarimus provokuoja ne tik vaikų mirtys, bet ir spauda, kurios antraštės žadina ne tik baimę, bet ir smalsumą. Amerikiečiai tokius filmus, kurie imasi pirmųjų dienraščių puslapių temų, vadina topical films. Bet F. Langui, regis, labiau rūpėjo parodyti, kad masinę psichozę ir įtarimus, mieste sukeltus vaikų žudiko Bekerto, nuolat maitina ir žiniasklaida. Ji spausdina žudiko laiškus, mėgaujasi nusikaltimų detalėmis, augina miestiečių baimę ir mėgaujasi savo galia, prieš kurią nublanksta policijos pastangos rasti žudiką. Pats žudikas yra psichiškai nesveikas, infantilus, bet žiniasklaidos dėmesys augina ir jo tuštybę. Jis ilgai lieka anonimiškas, bet kartu ir jaučiasi garsenybė.
„M“ – pirmasis garsinis nebyliojo kino šedevrų „Pavargusi mirtis“ (Der Müde Tod, 1921), „Nybelungų giesmė“ (Die Niebelungen: Siegfried, 1924, Die Nibelungen: Kriemhilds Rache, 1924), „Metropolis“ (1927) autoriaus filmas. Skirtingai nei kiti didieji nebyliojo kino kūrėjai, kad ir Charlie Chaplinas ar Sergejus Eizenšteinas, ilgai abejoję „kalbančio kino“ galimybėmis, filme „M“ F. Langas novatoriškai išnaudoja garsą: automobilių signalai pabrėžia grėsmės kupiną gatvių atmosferą, žudiką susekti padeda neregys, o Bekerto pasirodymą ekrane aplenkia ne tik jo šešėlis, bet ir švilpaujamos Edvardo Griego „Pero Giunto“ trolių melodijos garsai. F. Langas vengia ankstyviesiems garsiniams filmams būdingos kakofonijos, tad svarbus kiekvienas „M“ nuskambėjęs garsas ar frazė.
„M“ žymi svarbų kino estetikos raidos tarpsnį, kai pereinama nuo nebyliojo kino prie garsinio. Realistiški, 3-iojo dešimtmečio kammerspiel dvasios persmelkti interjerai ar iš viršaus, išraiškingais rakursais Fritzo Arno Wagnerio filmuoti kadrai filme tiksliai rimuojasi su įspūdingomis montažo sekvencijomis, kad ir ta, kur apie Elzės mirtį praneša tušti laiptai, tuščia mergaitės lėkštė, tuščia namo palėpė, į krūmus nusiritęs kamuoliukas ir ant elektros laidų pakibęs balionas, žudiko padovanotas mergaitei. F. Langas naudoja elipses ir metaforas – ko verta kad ir kreida nupiešta raidė „M“ ant Bekerto peties (vokiškai Morder – žudikas). Bekertas nuolat stebi savo atvaizdą vitrinose – šis asmenybės susidvejinimo ženklas filmo pabaigoje materializuosis monologe, kurį žudikas sako nusikaltėlių surengtame teisme. Nepraeis nė dešimt metų, ir jau emigracijoje JAV kurtuose filmuose F. Langas pavers šešėlius, miestų labirintuose klaidžiojančius nusikaltėlius, jų persekiotojus ir veidrodinius atvaizdus parduotuvių vitrinose iki šiol atpažįstamais film noir stiliaus ženklais.
F. Langui filme svarbi policijos ir nusikaltėlių dvivaldystės tema, kurią, be abejo, įkvėpė Bertolto Brechto „Opera už tris skatikus“. Kaip ir visa filmo ištarmė, ji skamba gana dviprasmiškai ir iki šiol žadina kino istorikų diskusijas, ypač jei palyginsi abu finale rodomus teismus – tą, kurį surengia nusikaltėliai ir kuris primena teisingumo parodiją, ir tą, kurio pabaigos laukia aukų motinos. Policija filme rengia nesibaigiančius reidus, tikrina archyvus, kartotekas, įtariamuosius, gali prasiskverbti bet kur, jos galią matyti visus ir kiekvieną simbolizuoja ekrane išdidintas daktiloskopinis piršto atvaizdas. Tačiau nusikaltėlių pasaulis, kurį linčo teismo scenoje F. Langas simboliškai filmuoja rūsyje, regis, nelabai skiriasi. Tai pabrėžia ir scena, kurioje triumfuoja „liaudiškas“ teisingumo supratimas, taip sužavėjęs J. Goebbelsą. Ją F. Langas sustiprina stambiais isteriškų, kraujo ištroškusių susirinkusiųjų veidų planais. Beje, šioje scenoje save vaidino ir tikri Hamburgo nusikaltėliai. Šio teismo kaltintojas taip pat yra nusikaltėlis ir žudikas, net akimirką nesuabejojantis savo teisumu. Jį suvaidino vokiečių teatro ir kino aktorius Gustafas Gründgensas, likimo ironija, netrukus tapęs garsiausiu, labiausiai nacių valdžios pripažintu ir apdovanotu Trečiojo reicho aktoriumi. Minios psichologijos ir linčo teismo temą F. Langas pratęsė jau JAV sukurtame filme „Įtūžis“ (Fury, 1934).
„M“ tarsi nuspėjo 1933-aisiais prasidėjusį Vokietijos istorijos tarpsnį, kai nusitrynė baisiausio košmaro ir realybės ribos. Neatsitiktinai finalinio Bekerto monologo scena 1940 metais buvo panaudota viename šlykščiausių nacių propagandos filmų – Fritzo Hipplerio „Amžinajame žyde“ (Der Ewige Jude), o „žydas Lorre“ jame buvo apkaltintas, kad savo vaidmeniu teisina vaikų žudiką.