Teksto autorius
Audrius Dambrauskas
Ar jums teko kada sąsiuvinio puslapių kampuose pripiešti skirtingų žmogeliukų ir staigiai verčiant puslapius stebėti prieš akis atgijusį jų šokį? Jeigu atsakėte „taip“, sveikinu – jūs jau prisilietėte prie pačių animacijos ištakų.
Dar gerokai prieš kino atsiradimą žmonija svajojo, kaip priversti dvimačius piešinius atgyti ir judėti. Net akmens amžių menančiuose urvų piešiniuose galima rasti gyvūnų atvaizdų, turinčių papildomą porą kojų ar dvigubus kontūrus, – taip šiems piešiniams siekta perduoti judėjimo iliuziją. Vėliau sekė šešėlių ir marionečių teatrai, animatronai ir magiški žibintai.
Vis dėlto sėkmingą judėjimo iliuziją pavyko sukurti tik XIX amžiuje. Tuo metu plačiai paplito stroboskopinis diskas. Tai ant popieriaus išpiešta paveikslėlių seka, kuri atgydavo diską sukant ratu. Zoetrope šie paveikslėliai buvo įkurdinti cilindre ir sukosi lyg karuselėje. Tokie prietaisai atgaivindavo nedidelį skaičių skirtingų paveikslėlių ir buvo skirti tik pasikartojančiam judesiui pavaizduoti. XIX a. paplito ir „verčiamosios knygutės“ (angl. flip book). Pastarosios jau turėjo scenarijų – aiškią pradžią ir pabaigą.
Ikikinematografinė animacija apogėjų pasiekė prancūzų išradėjo Charles-Emile’io Reynaud Optiniame teatre (Théâtre Optique). Čia animacija demonstruota sukant ilgiausias ranka tapytas peršviečiamo popieriaus juostas. Tokie animacijos seansai trukdavo net 10–15 minučių, visa tai – dar keleri metai iki pirmųjų brolių Lumiere’ų kinematografo seansų!
Atsiradus kinematografui animacijos pionierių laukė visiškai nauji horizontai – kino juostoje užfiksuotą animaciją buvo nesunku kopijuoti, tiražuoti ir skleisti po pasaulį. Tai buvo neįmanoma su ranka pieštomis popieriaus juostomis. Jau pirmieji kino animacijos dešimtmečiai pasižymėjo skirtingų technikų ir eksperimentų gausa – animacijai kurti naudota sustabdyto kadro technika (angl. stop-motion), iškarpos (cutout), dabar tradicine tapusi piešta animacija, kartais tapyta, braižyta ar kitaip apdirbta net pati kino juosta. Šie eksperimentai neretai tuo pačiu metu vykdyti skirtinguose pasaulio kampuose vienas apie kito veiklą nežinojusių animacijos pradininkų. Tokių pionierių buvo ir Lietuvoje.
Kaunietis Vladislovas Starevičius (1882–1965) šiame mieste 1909–1910 metais sukūrė vienus pirmųjų lėlinės animacijos filmų, kuriuose užfiksavo magišką vabzdžių gyvenimą. Pirma V. Starevičius tikėjosi filmuoti tikrus vabzdžius, bet jie pasirodė gana įnoringi aktoriai, tad jis pakeitė juos išradingomis lėlėmis, o tai padaręs leido savo fantazijai šias lėlės įtraukti į gana žmogiškas situacijas – vabzdžiai jo filmuose kovojo dėl meilės, vairavo automobilius ar net patys tapo kino operatoriais. Pirmuosius eksperimentus pradėjęs Kaune, V. Starevičius netruko sulaukti dėmesio ir persikėlė į carinės Rusijos kino centrą – Maskvą, o po Didžiojo karo apsigyveno Prancūzijoje, kur iki pat gyvenimo pabaigos kūrė animacinius filmus. Šiandien jis laikomas vienu iškiliausių pasaulio animatorių.
Labiausiai animacija suklestėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, čia nuo 1910-ųjų tai tapo atskira industrijos šaka. Trumpi, nuotaikingi animaciniai filmukai greitai virto mėgstamu priedu, ir kartu su naujausius įvykius demonstruojančiomis kino kronikomis buvo rodomi prieš pagrindinį programos filmą. 1919-aisiais sukurtas animacinis katino Felikso (Felix the Cat) personažas tapo pirmąja animacine superžvaigžde, kurio kas dvi savaites išeinančių naujų nuotykių laukė ištikimas būrys gerbėjų. Na, o tikru lūžiu tapo 1928-aisiais parodytas Walto Disney’aus (1901–1966) kurtas animacinis filmukas „Garlaivis Vilis“ (Steamboat Willie, 1928), kuriame pasirodė ir peliukas Mikis... Tai buvo vienas pirmųjų garsinių animacinių filmų, jis tapo itin populiarus ir iškėlė W. Disney’aus studiją į pirmaujančių animacijos studijų gretas. Būtent šio filmuko pasirodymas laikomas ir JAV kino animacijos aukso amžiaus pradžios tašku. Baigėsi šis amžius tik 1960-aisiais, kai trumpi animaciniai filmukai iš kino teatrų išsikraustė į televizijos ekranus.
Amerikietiški animaciniai filmukai, visų pirma W. Disney’aus produkcija, netruko pasklisti ir Lietuvoje – tarpukariu čia demonstruoti animaciniai filmai vadinti „groteskomis“. Tiesa, amerikiečių animacijai pasirodžius šalyje atsirado ir jos priešininkų: „Pas mus kinematografuose karts nuo karto demonstruojami kaip priedai tam tikros rūšies komedijos, vadinamos groteskomis. Nežinau, kaip daugeliui jos atrodo, bet man jos atrodo visai kaip bereikalingi nevykę žmogaus fantazijos iškrypimai. Juk kas jose rodoma? Tai dažniausiai sugyvinimas gamtos, kur kiekvienas gamtos reiškinys yra tiek iškreiptas, sudarkytas, kad mes juo nepasigėrime, bet pasibiaurime. Juk katės, paukščiai ir visi gyviai, koki jie padarai? Tai ne šio svieto padariniai! Visa tai, kad tai tik kinematografininkų triukai, kuriais norėtų pasiafišuoti kaip „moderniškojo“ kino kūrėjai. Man rodos, tai yra naujų kelių ieškojimas kinematografijoj, lygiai kaip visoks kubizmas – mene, garsinės groteskos – kinematografijoj. Prašau man išaiškinti“, – 1932 m. rašė pasipiktinęs katalikiško laikraščio „Rytas“ skaitytojas.
Tačiau animaciniai filmai rado ir tvirtų savo užtarėjų: „Ne paslaptis, kad nuo tikrovės nutolusiais filmais mes dažnai gėrimės, tad kodėl turime smerkti groteską, kuri bent šiuo atžvilgiu visus mus patenkina? Šalia savaitinės apžvalgos, kurioj fantazijos nerasime nė už skatiką, kurioj viešpatauja tik plika tikrovė, plikas gyvenimas – groteska, tai ideališkas kino programos papildymas. Jei groteskoj sugyvinama gamta ir įvairūs gyviai – juo geriau, nes atsiranda nemaža galimumų fantazijai, be kurios juk groteska neįmanoma. Be to, garsinis filmas vienu atžvilgiu pagerino groteską – davė jai garsą. Laki fantazija, muzika, ritmas – tai elementai, kurie groteską padarė kinematografijos pažiba, pažiba, be kurios ši, pastaroji, dabar daug ko netektų. Taigi smerkti groteską dabar ne laikas ir ne vieta“, – rašė pirmasis lietuvių kino kritikas Vytautas Alseika.
Na, o geriausiais animacinių filmų gynėjais tapo jų žiūrovai. W. Disney’aus animaciniai filmukai Lietuvoje sulaukė didelio pasisekimo – jie ne tik rodyti kino teatruose, šių filmukų personažai, visų pirma peliukas Mikis, dažnai puikuodavosi ir spaudos puslapiuose, jų nuotykiai spausdinti atskiromis knygelėmis. 1935-aisiais Kauno kine „Metropolitain“ įvyko ir istorinis seansas – pirmą kartą Lietuvoje visas programos laikas skirtas tik animaciniams filmukams: „Čia visos svajonės galimos realizuoti. Bet kai šios groteskos po vieną pridedamos priedu prie reališkų filmų, jos dingsta. Dabar „Metropolitene“ galima apsčiai pasigerėti šiomis nepaprastomis filmukėmis. Verta parodyti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems“, – teigta spaudoje.
Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ kartoja istorinį seansą ir kviečia žiūrovus susipažinti su auksine 3–4 dešimtmečių JAV animacija ir jos personažais: peliuku Mikiu, ančiuku Donaldu, jūreiviu Popajumi, katinu Feliksu ir kitais.